Atlantinė lašiša (Salmo salar)

Lašišos neršia upėse, rečiau pratakiuose šaltavandeniuose ežeruose. Veisimosi metu kinta kūno spalva ar forma, užsiriečia žiomenys. Daugumos rūšių Ramiojo vandenyno lašišos (Oncorchynchus) po neršto žūva. Jaunikliai upėse gyvena 1–3 m., paskui migruoja į jūrą. Kai kurių rūšių lašišų (pvz., paprastosios lašišos) dalis patinų pasilieka gyventi upėse, užauga iki 10 cm ilgio, subręsta ir neršia. Lašišos minta bestuburiais ir smulkiomis žuvimis 
Žvejyba
Lašišos – svarbios verslinės žuvys. Dalis rūšių auginamos. 2010 m. pagauta ~1 mln. tonų lašišų, dar >2 mln. tonų užauginta žuvininkystės ūkiuose.[2] Beveik visos (99 %) prekybai tiekiamos atlantinės lašišos būna užaugintos žuvininkystės ūkiuose, o dauguma Ramiojo vandenyno lašišų (>80 %) – sužvejotos. Pagrindiniai ūkiuose užaugintų lašišų tiekėjai yra Norvegija, Čilė, Škotija, Kanada, Farerų salos. Lašišų žuviena vertinama kaip sotus, maistingas, sveikas maistas. Joje daug baltymų, omega-3 riebalų rūgščių, vitamino D.[3] Daugelio lašišų mėsa raudona arba oranžinė, riebi, tvirta. Lašiša parduodama šviežia, šaldyta, sūdyta, konservuota, rūkyta. Lašišos valgomos su sumuštiniais, sušiais, sašimiais, apkepais, sriubomis, taip pat kepta, troškinta ir kt. Taip pat valgomi lašišų ikrai iš riebalų gaminami žuvų taukai. Populiarus sportinės žūklės objektas (ypač, Šiaurės Amerikoje).